Niekas negali pasakyti, ką Josifas Visarionovičius Džiugašvilis (1878–1953) iš tiesų veikė nuo 1913-ųjų rudens iki 1917-ųjų pavasario, gyvendamas Sibiro tremtyje.
Įpusėjus 1911-ųjų vasarai, Josifas Visarionovičius Džiugašvilis (1878–1953) persikėlė į Vologdos miestą, mat caro valdžia jam čia leido pagyventi porą mėnesių. Vologdoje jis trumpam buvo užmezgęs romaną su paaugle Pelagėja Onufrijeva, pasiturinčio Solvyčegodsko ūkininko dukterimi. Ši tuo pat metu palaikė santykius ir su Kobos pažįstamu Piotru Čižikovu.
Likus keliems mėnesiams iki Jekaterinos Svanidzės (1885–1907) mirties, Josifas Visarionovičius Džiugašvilis (1878–1953) nuvyko į Antrojo reicho (1871–1918) miestą Štutgartą, kuriame turėjo vykti Septintasis (1907 m. rugpjūčio pabaiga) Antrojo internacionalo (1889–1916) kongresas. Čia jis susitiko su savo apleistos žmonos broliu Aleksandru Semionovičiumi (1886–1941), su kuriuo kartu apžiūrėjo miesto įžymybes.
Galima nė neabejoti, kad metęs dvasininko kelią Josifas Visarionovičius Džiugašvilis (1878–1953) itin nuvylė ir įsiutino savo motiną, tačiau temperamentingoji Keke (1856/1858–1937) jau nieko nebegalėjo padaryti. Jos mažasis Soso jau buvo virtęs Koba ir, nutrūkęs nuo motinos pavadėlio, pradėjo žengti savuoju, vien jam skirtu keliu.
Josifo Visarionovičiaus Džiugašvilio (1878–1953) vaikystės ir paauglystės laikais dabartinės Gruzijos (Sakartvelo) valstybės žemės buvo gili Romanovų imperijos provincija, kurioje ko nors pasiekti norintis žmogus būdavo verčiamas atsisakyti gimtosios kalbos ir kalbėti rusiškai, tačiau Tifliso (dabartinis Tbilisis) dvasinė seminarija laikyta vienu svarbiausiu intelektualinių centrų regione.
Josifas Visarionovičius Džiugašvilis (1878–1953) – vienas pačių nuožmiausių ir agresyviausių politikos monstrų – gimė 1878 m. gruodžio 18 d. (pagal Julijaus kalendorių gruodžio 6 d.) dabartinei Gruzijos valstybei priklausančiame mieste Goryje iš vietos baudžiauninkų kilusių batsiuvio Visariono (1850–1909) ir be galo religingos, apolitiškos moters Jekaterinos (1856/1858–1937) šeimoje.