Santykis, atvedęs į meną

Prie šviesaus paveikslo, pastatyto ant molberto, prieina austras. Jo akys sminga į paveikslą. Viena, dvi, gal net trys minutės, kol pakelia akis ir taria: „Apie ką tai?“ Apie mūsų jausmus, apie išgyvenimus ir apie gamtą. „Man patinka“, – lakoniškai sako svečias ir susidomėjusiu žvilgsniu apžiūri kitus paveikslus. „Man patinka“, – vėl lyg netyčia pakartoja. Taip „Parko galerijoje“ pasitikta Lilijos ir Juliaus Dirsių paroda „Horizontai“.

Parodoje eksponuojami mamos ir sūnaus darbai. Paroda itin subtili, šviesi, ir, nors kurta skirtingų autorių, kūriniai atrodo suderinti ir tematiškai, ir panašiu tapybos braižu. Mama ir sūnus vienas iš kito semiasi idėjų ne tik gyvenime, bet ir kūryboje. Paveikslai dvelkia ramybe, juose nėra drastiškų minties posūkių ir šokiruojančių elementų – lengvi tamsios, melsvos ar žemės spalvų tonai suteikia siužetui prasmės, leidžia dar geriau ir giliau išgyventi emocijas. Paroda alsuoja pavasarišku grakštumu, bundančiu gamtos ir šviesos jausmu.

L. ir J. Dirsių kūryboje atsiskleidžia jausminė tapybos išraiška, pripildyta lengvumo ir emocijų. Paveiksluose užkoduota tai, ką jaučiame, kuo gyvename ir kokią gamtos viziją matome. Meninė linija artima abstraktyviam peizažui, tapatinama su mūsų pasąmonės galia interpretuoti patirtus vaizdinius. Būtent šioje kūrybos linijoje atsiskleidžia individualizuotos ir apibendrintos žmogaus patirtys.

Julius Dirsė. Gyvenimas.

Darbuose galima įžiūrėti kalnų, jūros, vandens ar tolių motyvus, kurie aiškiai koduoja žmogaus ir gamtos ryšį, atskleidžia prigimtines žmogaus vertybių paieškas ir veda į nusiraminimą. Paveiksluose gausu baltos spalvos, kuri asocijuojasi su lengvumu, minimalistine tapyba ir mistifikuota grožio samprata.

Paveiksluose gausu baltos spalvos, kuri asocijuojasi su lengvumu, minimalistine tapyba ir mistifikuota grožio samprata.

Vieną iš parodos autorių L. Keruckaitę-Dirsienę (g. 1959 m.) kūryba lydi jau daug metų. Savo meniniame kelyje įvaldžiusi tušo techniką, autorė piešė miniatiūras, kurios pasklidę po platųjį pasaulį: Jungtines Amerikos Valstijas, Izraelį, Europą. Menininkės darbai dažnai turi alegorinius ir metaforinius elementus, atskleidžiančius žmogaus ir gamtos santykį.

Paveikslai tapomi be konkrečių vaizdinių, paliekant laisvę pačiam žiūrovui įprasminti ir suteikti mintį, kuri gali kisti. „Ir tai nuostabu – tai abstrakcija!“ – su dideliu entuziazmu sako autorė, paklausta apie techninį paveikslų sprendimą. Tačiau gražiausia mintis, kuria gyvena menininkė – „Iš gyvenimo imti tiek, kiek reikia, ir ne daugiau“. Toks žvilgsnis į pasaulį pripildo sielą paprastumo, kuriuo remiamasi į didžiąsias ir tikrąsias vertybes. Tokia mintis lydi ne tik ją, tačiau tapybos pagalba gerai jaučiama ir žiūrovų.

Julius Dirsė. Eteriniai krantai.

Iš artimo ir glaudaus ryšio su mama J. Dirsė (g. 1986 m.) užsiaugino meilę menui. Parodos „Horizontai“ bendraautoris – taip pat abstrakčių paveikslų kūrėjas. Nors tapybos meną atrado palyginti neseniai, galima pabrėžti, kad kūryboje abstraktūs pasauliai yra kupini simbolių ir prasmių. Jie kviečia žiūrovą susimąstyti, atrasti savo interpretacijas ir pajusti menininko emocijas. J. Dirsės kūrybą įkvepia filosofija, psichologija. Autorius sako, kad tapyba jam – būdas išreikšti savo požiūrį į pasaulį ir vidinį dialogą, kurį autorius pasakoja drobės paviršiuje.

„Man patinka“, – dažnai girdimi parodos lankytojų žodžiai. O kodėl patinka? Nes tai apie būtį, jausmą, gamtą ir gyvenimą. Tai apie mus. Dviejų žmonių santykis, išaugęs į meninę raišką, randa būdų paliesti žiūrovą.


Kas? Lilijos ir Juliaus Dirsių paroda „Horizontai“.

Kur? „Parko galerijoje“ (M. Valančiaus g. 6).

Kada? Veikia iki gegužės 15 d.



NAUJAUSI KOMENTARAI

Galerijos

Daugiau straipsnių