„Saulė ir jūra“: dainuojantis paplūdimys apie pasaulio pabaigą

Vasario 14–18 d. BLC verslo centre bus parodyta Linos Lapelytės (muzika), Vaivos Grainytės (tekstas) ir Rugilės Barzdžiukaitės (režisūra) opera-performansas „Saulė ir jūra“.

2019 m. prestižiniu „Auksiniu liūtu“ Venecijos meno bienalėje įvertintas kūrinys per pastaruosius ketverius metus apkeliavo net 33 miestus 26-iose šalyse. Kūrinys rodytas tokiose prestižinėse meno institucijose ir festivaliuose kaip Bruklino muzikos akademija Niujorke, šiuolaikinio meno muziejus MOCA Los Andžele, tarptautiniame Londono teatro festivalyje LIFT, Sidnėjaus menų festivalyje, šiuolaikinio meno centre „E-Werk Luckenwalde“ Berlyne, operos teatro „Colón Fábrica“ erdvėse Buenos Airėse, Paryžiaus rudens festivalyje didžiojoje Viletės salėje, Taipėjaus menų festivalyje, legendiniame operos teatre „Teatro Argentina“ Romoje ir kt.

Platų „Saulės ir jūros“ įvertinimų repertuarą papildo ir faktai, kad britų leidinys „The Guardian“ 2019-aisiais „Saulę ir jūrą“ įtraukė į geriausių metų meno įvykių ir parodų 20-uką, o didžiausia pasaulyje internetinės meno rinkos platforma ir portalas „Artsy“ autorių trijulę įrašė į įtakingiausių 2019 m. menininkų sąrašą.

Šįkart dėmesį norisi nukreipti ne į faktus, bet į pačią operą-performansą. Patrauklia menine leksika globalines problemas ir jų padarinius reflektuojantis kūrinys žavi neįprasta forma, gastrolėse leidžiančia vis prisitaikyti prie naujo politinio konteksto, o moralizuojančio tono atsisakymas – mėgautis originaliais meniniais sprendimais.

Apie tai, kaip „Saulėje ir jūroje“ dera politika ir menas, mintimis pasidalijo operos autorės: L. Lapelytė (L. L.), V. Grainytė (V. G.) ir R. Barzdžiukaitė (R. B.).

Tvarumas: lietuvių menininkių projektas gali atgaivinti jau nebenaudojamas erdves. Nuotraukoje – L. Lapelytė, V. Grainytė, R. Barzdžiukaitė buvusio baseino Lukenvalde (Vokietija) pastate. / Kūrinio organizatorių nuotr.

– „Saulės ir jūros“ anonsuose ryškėja du raktiniai žodžiai – opera ir klimato kaita. Abu potencialiam žiūrovui gali skambėti kiek įpareigojančiai, net gąsdinančiai. Apie ką iš tiesų šis kūrinys?

R. B.: „Saulė ir jūra“ yra dainuojantis paplūdimys, kurį žiūrovai stebi iš viršaus. Dainos, kurias dainuoja veikėjai, yra vienaip ar kitaip susietos su ekologinėmis temomis ir klimato kaita. Visa tai įpakuota į malonų, lengvą vaizdinį ir gražią muziką, todėl grėsmingos nuotaikos, kurias lyg ir sufleruotų kūrinio tematika, nejuntamos, jos yra užmaskuotos.

L. L.: Nors ir vadiname „Saulę ir jūrą“ opera, čia žiūrovai neišgirs tradicinio dainavimo, būdingo operai. Norėjome parodyti tikrus žmones, atskleisti jų charakterius, tad mums rūpėjo natūralūs balsai. „Saulė ir jūra“ nesistengia tilpti į kokio nors žanro ribas, priešingai – siekia jas praplėsti.

V. G.: „Saulė ir jūra“ sujungia labai daug žanrų – čia tekstas, vaizdas ir muzika yra lygiaverčiai, vienodai svarbūs. Tai kūrinys ne vien apie ekologiją ir klimato kaitą. Publika mato paplūdimio situaciją, kuria perteikiamas kasdienybės nerūpestingumas. Po tokiu lengvu paviršiumi žiūrovas gali patirti gilesnio sluoksnio egzistencinę melancholiją.

– Ar „Saulė ir jūra“ mus kažko moko, moralizuoja?

R. B.: „Saulėje ir jūroje“ nėra nei moralizavimo, nei intencijų tai daryti, kūrinys išlaiko lengvumą. Galbūt todėl jis ir pritraukia tiek daug žiūrovų.

V. G.: Kaip konkretesnį pavyzdį galima minėti sceną, kurioje viena iš vasarotojų dainuoja apie medūzas, jūroje šokančias su smaragdo spalvos plastikiniais maišeliais. Ši daina yra labai melodinga, lyg būtų populiariosios muzikos hitas, – ji pasiekia kulminaciją ir išsivysto į priedainį apie užterštą jūrą. Melodijos džiaugsmingumas perteikia ironišką, net groteskišką vaizdinį ir išvengia gąsdinimo retorikos ar moralizuojančios intonacijos. Toks meninis sprendimas klausytojui suteikia kitokį katastrofos patyrimo būdą.

L. L.: Mums labai svarbu, kad žiūrovas pats atrastų prieigą prie šio kūrinio, nesinori jam primygtinai siūlyti jokios konkrečios žiūrėjimo perspektyvos. Galbūt vienas ateina į „Saulę ir jūrą“ paklausyti dainų, kitas šiame kūrinyje įžvelgs ką nors gilesnio, o trečias, pasitelkdamas žvilgsnį iš viršaus, žiūrės į kūrinio vaizdinį kaip į kokį archeologijos radinį, lyg žiūrėtų į jau išnykusį praeities vaizdinį.

– „Saulės ir jūros“ premjera įvyko 2017-aisiais. Nuo tada praėjo daug laiko, keitėsi ir meno pasaulio kontekstas, ir bendras socialinis-politinis klimatas. Ar pastebite, kaip keičiasi žiūrovų reakcija į „Saulę ir jūrą“?

V. G.: Atsiliepimus didžiojoje spaudoje – „The Guardian“ ar „New York Times“ – lydi skambios antraštės, tokios kaip „Apokalipsė gulinėjant ir mėgaujantis“, „Pasaulio pabaiga, kuriai neplojama“. Įvairaus pobūdžio straipsniuose pastebimas kūrinio lengvumas, šviesumas, bet pabrėžiama, kad „Saulė ir jūra“ kalba apie mūsų planetos trapumą.

L. L.: Kaskart su šiuo kūriniu nuvykus į naują vietą suprantu, kad jis vis dar yra aktualus. Man pačiai tai labai svarbu. Tąkart Venecijos bienalėje, kai gavome „Auksinio liūto“ apdovanojimą, „Saulė ir jūra“ reflektavo tuo metu aktualias socialines ir politines temas. Kūrinio aktualumą pabrėžė ir kontekstas, kuriame jis buvo rodomas, – Venecijos aplinka pati savaime primena apie klimato kaitos problemas ir galimus jos padarinius. Vėliau buvo pandemija – dar viena globali katastrofa. Po jos „Saulė ir jūra“ įgavo dar daugiau naujų prasmių. Iki šiol įvairiose operos žiūrovų refleksijose atsiranda vis naujų niuansų, kurie šiandienos kontekste dar labiau suaktualina mūsų kūrinį.

R. B.: Tąkart, vos pasibaigus Venecijos bienalei, įvyko grandiozinis potvynis. Tokio seniai niekas nebuvo matęs, skendo visa Venecija. Prieš porą mėnesių, rodant kūrinį Vilniuje, Islandijoje ir vėl išsiveržė ugnikalnis – tarsi realiu metu pildėsi tai, apie ką dainavo porelė V. Grainytės užrašytame operos tekste. Vienas po kito vykstantys kataklizmai vis primena apie tai, kad Žemei reikia atsivėsinti.

Gastrolės tik patvirtina, kad „Saulė ir jūra“ gali priklausyti visiems meno kontekstams, o kartu – ir jokiems.

– Ar įvairūs kataklizmai ir kitos globalios negandos daro įtaką susidomėjimui „Saule ir jūra“?

V. G.: Kataklizmai susidomėjimo kūriniu tiesiogiai nepaveikia, tačiau žiūrovams, kurie ateina į „Saulės ir jūros“ pasirodymą, kūrinys gali atrodyti paveikesnis – lyg specialiai šioms katastrofoms parašytos eilutės. Nors „Saulės ir jūros“ libretas rašytas prieš septynerius metus, kūrinys nuolat sąveikauja su dabartimi, tad esamojo laiko įvykiai vienaip arba kitaip paryškina kūrinyje esančias temas.

L. L.: Įdomu tai, kad operos turinio mes nekeičiame, tačiau kartais atrodo, kad opera keičia tikrovę, – tai, kas vyksta šiandien, jau buvo užrašyta librete, kartais tai suvokus nukrečia šiurpas.

V. G.: Kartu norisi pasakyti, kad „Saulėje ir jūroje“ šalia ekologijos yra ir kitų svarbių temų – pavyzdžiui, visuotinis žmonijos ir planetos nuovargis. Net ir ekologinė linija pasakojama asmeniškai, per operos veikėjų nuovargį. Kūrinyje ryški ir vartojimo malonumo, kasdienybės džiaugsmo tematika arba reiškinys, kurį galima pavadinti kasdiene amnezija, kai gyvename negalvodami apie ore tvyrančią katastrofą, pamirštame, kad tas džiaugsmas yra laikinas.

– „Saulėje ir jūroje“ veikia labai įvairių personažų – pavyzdžiui, senjorai, homoseksualūs asmenys, kuriuos (bent jau turint omenyje tradicinį įvairių formų teatro personažų repertuarą) galima priskirti mažumoms. Ar tai dar viena politinė žinutė žiūrovui, artikuliuojama šalia ekologinės tematikos?

V. G.: Paplūdimys yra tokia situacija – ir komiška, ir keista, nes po ta pačia saule ant smėlio deginasi labai skirtingo amžiaus ir skirtingų biografijų žmonės. Kurdamos „Saulę ir jūrą“ išsikėlėme užduotį savo kuriamame paplūdimyje atvaizduoti labai įvairaus amžiaus ir konstitucijų žmonių grupes – ne vien tik gražius modelius, bet ir natūralios faktūros poilsiautojus. Iš čia ir randasi veikėjų įvairovė.

L. L.: Personažų įvairovė taip pat atliepia ekologijos temą, kurioje yra labai svarbi bendrystė ir bendradarbiavimas tarp įvairių gyvybės rūšių. Žmogiškoji ekologija yra gebėjimas leisti skleistis įvairovei ir visiems darniai gulėti po ta pačia saule.

R. B: Grįžtant prie mažumų temos – „Saulės ir jūros“ rodymuose Kaune dalyvaus etninių mažumų atstovė – planuojame į pasirodymą įtraukti romų kilmės dainininkę. Gastrolių metu Čilėje operoje dainavo mapučia – kadaise tame regione dominavusios etninės grupės atstovė. Okupuotoje Palestinos teritorijoje (Jeruzalėje) analogišką vaidmenį kūrinyje atliko arabų dainininkė. Tai turėjo stiprų poveikį operos žiūrovams, kurie įpratę arabų kalbą girdėti ir suprasti kaip supykdytų žmonių kalbą. Girdėjome atsiliepimų, kad švelniai arabų kalba interpretuojama melodija žiūrovus be galo jaudino. Ne visada kontekstai turi ką nors ryškaus pasiūlyti, tačiau gastroliuodamos stengiamės ieškoti vietinių aktualijų, atliepti skaudulius.

V. G.: Ir mapučia, ir palestinietė į operos turinį buvo integruotos natūraliai, tai nebuvo į tam tikrą vietą atvykusių menininkių akibrokštas ar skandalingas išsišokimas. Bandėme viską padaryti taip subtiliai, kad turinys liktų tas pats, bet žiūrovas galėtų perskaityti politinę žinutę – kad toje teritorijoje nugesinti balsai būtų išgirsti.

Artima: tarp atlikėjų kiekvienas žiūrovas gali rasti sau artimą herojų. Nuotraukoje – pasirodymas Taipėjaus menų festivalyje. / H. Lang Lino nuotr.

– „Saulė ir jūra“ daugeliu aspektu priartėja prie tikrovės. Kiek iš tiesų kūrinyje yra tikrovės ir kiek meninės fantazijos?

R. B.: „Saulėje ir jūroje“ yra labai daug spontaniškumo – sąmoningai daugelio scenų nerežisavome iš anksto, palikome joms galimybę vystytis pačioms, natūraliai, spektaklio metu. Impulsyvumo galimybė mums, kaip kūrėjoms, labai svarbi. Aktorių, kurie dainuoja, vaidyboje yra daugiau išankstinio susitarimo ar nuspėjamumo, tačiau tiems, kurie scenoje tik veikia, bet nedainuoja, sąmoningai neužkonservavome jokios veiksmų partitūros. Norėjome, kad paplūdimio situacijos vystytųsi kuo laisviau. Jeigu tai galima pavadinti dokumentika ar tikrove dirbtinėje situacijose, tai „Saulėje ir jūroje“ jos yra labai daug. Spektaklio metu gali kilti smėlio audros, nes vaikai pradeda lakstyti po smėlį, jie gali susimušti, nes kuo nors nepasidalija, šunys gali pradėti loti garsiau, nei dainininkai dainuoja, dainininkai gali užmigti prieš savo ariją, nes pasirodymas užsitęsė labai ilgai.

V. G.: Kūrinys trunka keturias ar penkias valandas nesustojamai. Baigiasi viena kilpa, kurios trukmė yra valanda, ir prasideda nauja, į kurią ateina nauji žiūrovai. Atlikėjai neturi fiksuotos pabaigos, kaip įprasta teatre, tad kylantis nuovargis natūraliai atsispindi jų balsuose, jų kūnai natūraliai apsunksta, – visa tai tikra, nesuvaidinta. Dar vienas svarbus momentas – galimybė žiūrovui susitapatinti su beveik kiekvienu dainą dainuojančiu veikėju: su darboholiku, įsimylėjėlių porele, kuriems surasti vienas kitą padėjo nukelti skrydžiai. „Saulėje ir jūroje“ nėra fantasmagorijos ir siurrealizmo, viskas yra kasdieniška.

Užduodama klausimus sau, kviečiu juos reflektuoti ir potencialius žiūrovus, tad kūryboje man labai svarbus dalijimosi momentas ir santykio kūrimas per dalijimąsi.

L. L.: Tekstai ir muzika, ir net buvimas scenoje grįstas tikromis žmonių, kurie veikia operoje, asmenybėmis. Mes juos stebėjome, klausėmės, ir, paveiktos jų skleidžiamos energijos, sukūrėme operos veikėjus. Galima minėti konkrečius pavyzdžius – Svetlana ir Jonas ir tikrame gyvenime yra pora, homoseksuali porelė dažniausiai irgi būna iš tiesų homoseksualūs vyrai, kurie gyvenime nebūtinai yra pora, bet jų identitetas „Saulėje ir jūroje“ nemeluoja. Stengiamės, kad po smėlį lakstantys vaikai ir šunys būtų su savo tikrais tėvais ir šeimininkais, kad buvimas pasirodymo dalimi jiems keltų gerų emocijų.

V. G.: Svetlana ir Jonas (kurie, beje, yra kauniečiai) – mūsų vyresnieji vasarotojai. Svetlana Bagdonaitė yra legendinė „Vilniaus bokštų“ solistė. Čia ji atlieka „Saulės kremo bosanovą“. Jos vyras Jonas nedainuoja, tačiau operoje atlieka labai svarbų vaidmenį – guli šalia ir tepa solistę kremu nuo saulės. Ši mizanscena yra mielai komiška ir paveiki, jos komiškumą sukuria Svetlanos ir Jono tarpusavio santykis – jų natūralus intymumas, tai, kaip sutuoktiniai traukia daiktus iš krepšio, kaip tarpusavyje nebyliai ginčijasi. Ši pora nepakeičiama; jie yra publikos numylėtiniai.

– „Saulė ir jūra“ buvo rodoma labai įvairiuose kontekstuose, ne kartą festivaliuose yra atsidūrusi šalia šiuolaikinio meno žvaigždžių. Kaip šis kūrinys atliepia estetines šiuolaikinio performatyvaus meno tendencijas? Arba kuo išsiskiria iš konteksto?

R. B.: Girdėjome refleksijų, kad Venecijos bienalėje „Saulė ir jūra“ iš kitų meno kūrinių išsiskyrė tuo, kad atvėrė daugiau emocinės gelmės nei įprasta dominuojančiose šiuolaikinio meno tendencijose. Mums pačioms kuriant labai svarbi ne tik turinio ir formos vienovė, konceptuali prieiga, bet ir emocinis užtaisas.

V. G.: Gastrolės tik patvirtina, kad „Saulė ir jūra“ gali priklausyti visiems meno kontekstams, o kartu – ir jokiems. Šis kūrinys rodomas ir teatro, ir muzikos festivaliuose, jį galima traktuoti kaip instaliaciją ar šiuolaikinio meno kūrinį, galima galvoti, kad tai yra vizualus koncertas ar dramos pjesės dainavimas. „Saulės ir jūros“ žanrinis lankstumas yra išskirtinis.

– Kas jums pačioms yra menas?

V. G.: Man menas yra būdas reflektuoti pasaulį ir mane supančią aplinką.

L. L.: Menas man yra santykio kūrimas ir galimybė užduoti klausimų. Užduodama klausimus sau, kviečiu juos reflektuoti ir potencialius žiūrovus, tad kūryboje man labai svarbus dalijimosi momentas ir santykio kūrimas per dalijimąsi.

R. B.: Man menas yra patirties tiltas – tiek perdavimo, tiek perėmimo. Tik ne buities, o būties patirties.



NAUJAUSI KOMENTARAI

arvis

arvis portretas
man neįdomu ir tiek

Anonimas

Anonimas portretas
jau pasenęs veiksmas.

..

.. portretas
Nepakartojamas reginys, stebint jį Vilniaus taksi parke.. Jausmas ten ir BLC absoliučiai skirtingas.
VISI KOMENTARAI 9

Galerijos

Daugiau straipsnių