Gimtadienio dovana išaugo į ūkį

Ūkininkauja keturiolika metų

„Užsimaniau, kad vyras gimtadieniui padovanotų ožką, ir jis sutiko išpildyti šį norą. Nuvažiavome, išsirinkome su ožiukais, savininkas mums atgabeno tą šeimynėlę, ir taip viskas prieš keturiolika metų prasidėjo“, – šypsodamasi prisiminė Rūta Kabašinskienė, su vyru Artūru ūkininkaujanti prosenelio sodyboje.

Kabašinskai ilgai suko galvas, kaip pavadinti ūkį. „Pamačiau iš šiaudų surištas ožkas. Man jos pasirodė tokios gražios, pagalvojau, kad „Šiaudinė ožka“ visai tinka“, – patikino moteris.

Šiuo metu tvarte mekena 20 melžiamų ožkų, septynios jauniklės, dvylika mažylių. Bandos pagrindą sudaro 9–12 metų patelės. „Kiti stengiasi, kad dominuotų jaunos ožkos, nes jos duoda daugiau pieno, o aš noriu, kad gyvuliukai būtų paklusnūs. Atėjusi į tvartą pasakau: „Į vietas“ ir visos sustoja, kur joms priklauso. Mūsų augintinės labai greitai prisitaiko prie permainų. Jei reikia perkelti į kitą gardą, po dviejų dienų jau žino, kur jų vieta, pašauktos vardu reaguoja pakeldamos ausytes, o jauniklės labiau blaškosi“, – ožkytes gyrė šeimininkė.

Paklausta, kaip renkami vardai ir kokie jie, R. Kabašinskienė patikino: „Pamatai gyvuliuką ir vardas prilimpa savaime: Musė, Melisa, jos sesuo – Alisa, va, Zefyra ateina, ten Lilė ir Sirena, Beliza, Skai, Misė, Vacė, Lada. Anksčiau, jei mamos vardas, tarkime yra iš M raidės, stengėmės, kad ir jos palikuonių vardai prasidėtų M raide, bet labai greitai išsisėmėme ir dabar taip nedarome.“

Ožkos, juo labiau ožiai, ne tik sugeba peršokti palyginti aukštas kliūtis, bet ir atsidaryti gardų dureles. Bandos patinui Osmanui ūkininkai surentė vos nes 2 m gardą, vidines sienas iškalė slidžia fanera, kad  neiššoktų ir nepridarytų neplanuotos plėtros.

Apsauga: bandos patinui Osmanui ūkininkai surentė vos nes 2 m gardą, vidines sienas iškalė slidžia fanera, kad neiššoktų ir nepridarytų neplanuotos plėtros. / Regimanto Zakšensko nuotr.

Užsispyrus kaip ožka?

Jau rašydama straipsnį prisiminiau, kad pašnekovei neuždaviau pagrindinio klausimo: ar senas posakis – užsispyrus kaip ožka –  teisingas. Pagalvojau, kad savotiškai Rūta į jį ir neklausiama atsakė.

Pasak ūkininkės, ožkos, kaip ir žmonės, yra skirtingos. „Vienos – santūrios, kitos – smalsios, vienos nori bendrauti, kitos slepiasi, kitos, kaip aš sakau, psichinės. Jei meistrai dirba: kala ar gręžia, vienos gali lipti ant galvos, kitos vos ne į mišką lekia slėptis“, – augintinių skirtumus vardijo pašnekovė.

Be ožkų, Kabašinskai turi ir dešimt melžiamų – ostfryzų veislės – avių, anksčiau augino ir Džersių veislės telyčias, bet karvės ūkio šeimininkei nepatiko. Gal Rūta pagal kinų horoskopą Ožka? „Ne, esu Jautis, gimusi Beždžionės metais, – šypsojosi pašnekovė. – Karvės man – per stambūs gyvūnai: kai auginome bulius, aš jų bijojau. Man labiausiai patinka ožkos, nes jos – protingiausios, o avys – mažiau protingos.“

Išvaizda: mišrūnės – įdomesnės ir gražesnės. / Regimanto Zakšensko nuotr.

Sinonimas „raguotosios“ netinka

Tik vienas dalykas ožkų elgsenoje Rūtos nežavi – jos nuolat mušasi, todėl, kad nesusižalotų, visos, kaip ir bandos tėtis Osmanas, yra beragės. „Prieš tai turėtas ožys buvo ramus, o šis – tikras smurtautojas: užėjus į gardą iškart stengiasi užgauti, matyt, taip išlieja energiją“, – guodėsi moteris. Tik mažiausieji meilūs ir smalsūs nuo pat pirmų dienų, išlenda pasirodyti net nekviečiami.

Iš kitų augintojų Kabašinskai ožkų praktiškai neperka, bandą palaiko iš savo ūkio palikuonių. Beje, jų ūkyje Lietuvos vietinių ožkų nepamatysite,  turi po kelias grynaveisles, bet dauguma – mišrūnės.

„Mes veislininkyste neužsiimame, nusprendėme, kad mišrūnės įdomesnės ir gražesnės nei standartinės. Gyvas pavyzdys – lopiniuotas jauniklis, ožiukas, panašus į dalmatiną. Grynaveislis Zanenas būtų stambus, baltas, su taškuota nosimi, o patelė – ir taškuotu tešmeniu. Šios veislės ožkos duoda daugiau pieno, bet jis – liesas. Anglų Nubijos (Anglo-Nubian) veislės ožkų primilžiai mažesni, bet pienas – riebus. Mes į tas plonybes nesigiliname: pieno yra, jis geras, skanus“, – pasakojo Rūta.

Neseniai ūkininkai dovanų gavo Lamanšo veislės ožką, ji – be ausų, mat leistinos turi būti ne ilgesnės nei 5 cm ausys. Dovana, pasak ūkio šeimininkės, – nepavydėtino charakterio, šokli, užlipa, kur panorėjusi, nori viską ragauti, gali ir žemių prisiėsti.

Pradžia: ūkio veikla prasidėjo nuo A. Kabašinsko žmonai dovanotos ožkos. / Regimanto Zakšensko nuotr.

Perka tik sūrius

Pasak R. Kabašinskienės, yra žmonių, kurie gyvenime ožkų normaliai nematę, nežino, kad jos turi ne keturis, o tik du spenius. Iškart puola dievagotis, ypač vyrai, kad jokiais būdais neragaus sūrio. „Pabuvę labai pakeičia nuomonę apie ožkas, ypač tie, kurie manė, kad tai smirdintis gyvūnas, mat anksčiau vietinių ožkų pienas išties turėdavo nekokį kvapą. Tačiau Zaneno, nubių veislių ožkų, kurios Lietuvoje atsirado dar  sovietiniais laikais, pienas nei specifinio kvapo, nei skonio neturi“, – pabrėžė pašnekovė.

Rūta daro tik klasikinius sūrius, nes brandintiems reikia daug darbo ir laiko. Juos moteris vadina standartiniais: tokius galima kepti orkaitėje, ant keptuvės arba nekeptus valgyti su uogiene, duonos riekele – variacijos įvairios. „Nesistengiame daryti įvairių rūšių, geriau kelias, bet geras. Gal kiti stebukladariai, gal jie geriau moka: turėti receptą neužtenka, reikia nemažai laiko, kol jį atidirbi. Skonis nemažai priklauso nuo to, kuo tuo metu maitinosi ožka“, – pasakojo pašnekovė.

Žmonės paklauso, bet kol kas nė vienas neužsimanė auginti ožkas. Sūrių perka, o ožkų niekas nenori.

Jos žodžiais, žmonės nė neįsivaizduoja, kokį kelią reikia nueiti, norint pagaminti sūrį. Ožka – ne karvė, ji per dieną duoda daugiausia 5 l pieno. Kabašinskai sąmoningai ožkas kergia kas 3–4 metus ir visą tą laiką primelžia 2,5–3 l pieno. Stabilus primilžis leidžia užtikrinti sūrių gamybą ir bandos sveikatą: ne visos ožkos, atsivedusios palikuonių, greitai ir lengvai atsigauna, pasitaiko ir ligų, ir netekčių. Vienai ožkai teko net Cezario pjūvį daryti, kelioms – statyti lašelines.

„Labai nesireklamuojame. Kas paskambina, priimame ir pirmiausia, žinoma, bėgame ožkų žiūrėti. Vaikams smalsiausia, kas iš kur bėga“, – juokėsi Rūta.

Antroje edukacijos dalyje svečiai pabendrauti, paragauti sūrio kviečiami į jaukią salę, kur seniau buvo laikomi jaučiai, apie jos ankstesnę paskirtį liudija sienoje palikti žiedai galvijams rišti. „Man ši veikla patinka. Tai ne darbas biure, kur reikia laikytis įvairių reikalavimų. Pabendraujame laisvai, natūraliai. Svarbiausia – nevaidinti, sakyti taip, kaip yra. Man nepriimtina, kai kiti tikina, kaip čia viskas super duper. Visur yra sunkumų, nereikia jų nutylėti, vengti. Žmonės paklauso, bet kol kas nė vienas neužsimanė auginti ožkų. Sūrių perka, o ožkų niekas nenori“, – patikino ūkio šeimininkė.

Paįvairinimas: Riogliškių kaimo ūkininkai laiko ir Ostfryzų veislės avių. / Asmeninio R. ir A. Kabašinskų albumo nuotr.

Kabašinskai neprisimena, kada turėjo atostogas. Jei išvažiuoja į svečius, ilgiau paviešėti nepavyksta: gyvuliukus jiems įprastu metu reikia melžti, šerti, girdyti nuo mamų atskirtus mažylius. Įdomus dalykas: nuo mamų atskirti ožiukai būna meilesni, klusnesni ir lengviau suvaldomi.

„Prisitaikai prie gyvenimo. Dabar taikau tokią taktiką: dešimt dienų ožiukams leidžiu būti prie mamos, paskui ją įleidžiu tik du kartus: ryte ir vakare. To pakanka: gyvi, auga, netgi storuliai“, – patirtimi dalijosi moteris.

Rūta patikino: darbas nesunkus, gyvuliukai, ypač mažyliai, pralinksmina, bet nerimą kelia geopolitinė situacija, ar pavyks pasiruošti pakankamai pašarų. „Palyginti su dideliais ūkiais, mes – kaip blusos, kaip degtukų dėžutė. Tačiau vis kiek reikia strateguoti, galvoti, kaip išgyventi. Įsirengėme sūrinę, renovuojame šimtametį prosenelio namą, galvojame apie saulės elektrinę. Viskam reikia pinigų. Vis pagalvoju, kaip jaučiasi tie, kurie yra pasiėmę milijonines paskolas. Laimei, mes nejaučiame to atviro nervo – verčiamės be paskolų“, – apie ūkininkavimą be sutirštintos rožinės spalvos pasakojo pašnekovė.