Septintas kaunietės kartas Japonijoje: japonai – labai šilti, bet vertina privatumą

„Arbata Japonijoje laikoma kone dievų gėrimu. Japoniška arbata turi gydomųjų savybių, tad vietovėse, kuriose ji auginama, keliskart mažiau vėžio atvejų“, – pasakoja kaunietė verslininkė Asta Kavaliauskaitė. Septintą kartą keliaudama po Japoniją, ji aplankė unikalių arbatos ūkių, į kuriuos užsieniečiai retai įleidžiami.

Intensyvi kelionė

Salono „Jaukūs namai“ vadovė A. Kavaliauskaitė neretai vadinama Japonijos ambasadore Lietuvoje, nes savo veikla tiesia tiltus tarp šių dviejų šalių. Pašnekovė mylima ir Japonijoje, kur turi daug draugų.

Kovą kaunietė išsiruošė jų aplankyti, o kartu buvo pakviesta dalyvauti Kobės mieste vykusiame seminare. Jame ji japonams papasakojo apie Lietuvą ir karo metais Kaune gyvybės vizas žydams suteikusį Chiune’ę  Sugiharą.

Vienas iš A. Kavaliauskaitės kelionės tikslų buvo aplankyti vietinius arbatos ūkius ir užmegzti su jų savininkais ryšius. Japoniškos arbatos naudingosiomis savybėmis besidominti kaunietė norėjo išvysti jos augimvietes ir susipažinti su ūkininkais.

Dvylika dienų po Japoniją keliavusi A. Kavaliauskaitė pasakoja, kad kelionė buvo išties intensyvi. Kaunietė susitiko beveik su 100 žmonių, aplankė ne vieną Japonijos miestą. Po salą ji keliavo greitaisiais traukiniais, kurie labai patogūs, nors ir brangūs.

„Skrydžiai Japonijoje gana pigūs, tad iš Osakos į Tokiją mielai būčiau skridusi. Vis dėlto kelionės lėktuvu nepasiteisina, jei reikia išlipti tarpinėse stotelėse, todėl keliavau traukiniu. Labai džiaugiuosi, kad man daug padėjo pažįstami japonai, nes vienam užsieniečiui Japonijoje keliauti didelį atstumą būtų sunki užduotis. Reikėtų išmanyti nemažai niuansų. Jau vien apie Tokijo metro sistemos sudėtingumą seniai sklinda legendos. Tad džiugu, kad mane lydėjo bičiuliai, išmanantys šias subtilybes“, – šypsosi ji.

Šventė: Šidzuokos prefektūroje įsikūrusiame ūkyje Asta apsilankė Kovo 11-ąją. Tądien savininko žmona Kazuei šventė gimtadienį, tad buvo paminėtos dvi progos. / A. Kavaliauskaitės asmeninio archyvo nuotr.

Didžiausia vertybė – privatumas

Savo kelionę Japonijoje A. Kavaliauskaitė pradėjo nuo Osakos, kur ją savo namuose priėmė sena bičiulė Norico Ichimura. Pasak pašnekovės, japonai – labai šilti, nuoširdūs ir ištikimi žmonės. Nors jie gana uždari, nori bendrauti. Ypač noriai japonai bendrauja su užsieniečiais, kadangi gyvendami saloje jaučiasi kiek atsiskyrę nuo likusio pasaulio. Svarbu, kad jie be galo vertina savo privatumą, todėl būti pakviestam pas vietinį į namus yra didelė garbė.

„Japonai namus ir privatumą suvokia kitaip nei mes. Su draugais, giminaičiais ar kolegomis jie dažniausiai susitinka kavinėse ar kitose viešosiose įstaigose, parkuose. Į namus dažniausiai nieko neįsileidžia, nes tai asmeninė erdvė. Visuomenėje japonai paklūsta griežtoms taisyklėms, o namuose jau gali būti tokie, kokie nori. Todėl čia pašaliniai nepageidaujami“, – atskleidžia A. Kavaliauskaitė.

Pirmą kartą sulaukusi japonės bičiulės pakvietimo apsistoti jos namuose, pašnekovė nežinojo, kaip elgtis. Ji netgi klausė patarimo kitų su japonais bendraujančių lietuvių. Jie atsakė, kad būti pakviestam pas japoną į svečius yra didžiulė garbė, todėl būtinai reikia pasinaudoti šia proga.

„Kadangi japonai į namus pašalinių žmonių nekviečia, peržengęs jų namų slenkstį visam gyvenimui tampi šeimos nariu, turinčiu tokias pačias privilegijas ir atsakomybes. Bičiulė man prasitarė, kad iki šiol jos namuosee, be gyventojų, lankėsi tik du žmonės, iš kurių viena esu aš“, – pasakoja Asta.

Besitęsianti draugystė

Tokijuje A. Kavaliauskaitė buvo pakviesta apsistoti buvusio Japonijos ambasadoriaus Lietuvoje Shiro Yamasaki ir jo žmonos Yuko namuose. S. Yamasaki atliekant diplomatines pareigas mūsų šalyje, A. Kavaliauskaitė su pora užmezgė šiltus ryšius, drauge su Y. Yamasaki vykdė bendrus projektus. Lietuvių kalbos besimokanti, kanklėmis grojanti Yuko iki šiol šiltai prisimena Lietuvą ir čia sutiktus žmones.

„Smagu, kad Lietuvoje užmegzta draugystė nenutrūko ir turėjau garbės apsistoti buvusio Japonijos ambasadoriaus Lietuvoje S. Yamasaki namuose. Japonai – labai nuoširdūs ir ištikimi žmonės, tad buvau sutikta išties svetingai, – šypsosi pašnekovė. – Viešnagės Tokijuje metu su Japonijos ir Lietuvos draugystės asociacijos nariu Hisayuki Sakamizu aplankiau Lietuvos ambasadą Japonijoje, kur dalyvavau vakarienėje su kitais asociacijos nariais. Buvo išties įdomių susitikimų. Susipažinau su Tosh Togo, kuris yra admirolo Heihachiro Togo, 1905 m. laimėjusio Japonijos ir Rusijos karą, proanūkis. Šio karo baigtis buvo svarbi ir Lietuvai, nes, susilpnėjus Rusijos imperijai, vėliau atsirado galimybė paskelbti nepriklausomybę.“

A. Kavaliauskaitės asmeninio archyvo nuotr.

Lietuvos ambasadorė

A. Kavaliauskaitė apsilankė ir Kobėje, kur vykusiame seminare japonams papasakojo apie Kauną ir karo metais čia gyvybės vizas išdavusį Ch. Sugiharą. Gavę vizas, 6 tūkst. žydų pabėgėlių atvyko būtent į Kobę. A. Kavaliauskaitė juokiasi, kad visos kelionės metu jautėsi tarsi tikra Lietuvos ambasadorė, nes, kad ir kur nuvyktų, kalba visada pasisukdavo apie mūsų šalį.

„Kobė yra tarptautinis uostas, buvęs atviras jau tada, kai Japonija dar buvo visiškai uždara likusiam pasauliui. XIX a. antroje pusėje šaliai atsivėrus tarptautinei prekybai, Kobė kartu su Nagasakiu ir Jokohama tapo vienu svarbiausių uostų. Šis miestas man labai patinka, nes savo fachverkine architektūra kiek primena Palangą“, – šypsosi A. Kavaliauskaitė.

Pašnekovė pasakoja, kad Antrojo pasaulinio karo metais iš Sh. Sugiharos vizas gavę žydai į Japoniją išvyko per Sibirą. Vladivostoke jie sėdo į laivą, žiemą perplaukė labai audringą Japonijos jūrą ir pasiekė Curugos uostą, o tada traukiniu atvyko į Kobę. Čia jų jau laukė anksčiau įsikūrusios dvi žydų bendruomenės, kurios per bolševikų revoliuciją buvo išvytos iš Rusijos.

„Sulaukusios atvykusių naujokų, žydų bendruomenės labai juos globojo. Pagalbą teikė ir vietos japonai, kurių palikuonys iki šiol puoselėja šią istorinę atmintį. Būtent jie surengė seminarą, kuriame turėjau garbės dalyvauti ir papasakoti apie Kauno vaidmenį šioje istorijoje. Japonams buvo labai įdomu daugiau išgirsti apie Lietuvą“, – įspūdžiais dalijasi kaunietė.

Japoniškos arbatos subtilybės

Viešėdama Japonijoje A. Kavaliauskaitė aplankė du arbatos ūkius Kioto ir Šidzuokos prefektūrose. Susipažinusi su vietos ūkininkais, jų auginamų daug naudingų savybių turinčių arbatų kaunietė verslininkė pasiūlys ir Lietuvos auditorijai.

Visuomenėje japonai paklūsta griežtoms taisyklėms, o namuose jau gali būti tokie, kokie nori. Todėl čia pašaliniai nepageidaujami.

Pasak pašnekovės, vietos ūkininkai į arbatos ūkius sunkiai įsileidžia pašalinius, ypač prieš derlių, kuris nuimamas balandžio–gegužės mėnesiais. Kadangi arbata auginama švarioje dirvoje, nenaudojant pesticidų, baiminamasi, kad prašalaitis arbatos krūmų nežkrėstų ligomis. Todėl, lankydamasi ūkiuose, lietuvė buvo perspėta nieko neliesti. Pirmiausia pašnekovė aplankė arbatos ūkį Kioto prefektūroje, Udžio miesto apylinkėse. Šiam šeimai priklausančiam ir karta iš kartos paveldimam ūkiui – jau 150 metų, o jį įkūrė dabartinės savininkės proseneliai.

„Kiekvienas ūkis turi savo paslapčių ir tradicijų. Pavyzdžiui, Kioto prefektūroje aplankytas ūkis pasižymi išskirtinio skonio ulongo arbata. Ūkio savininkai pasakojo, kad šiai arbatai ypatingo skonio suteikia būtent tai, kad ji organiška. Kadangi nenaudojama pesticidų, ant arbatos krūmelių vis nutupia įvairių vabzdžių, kurie daro įtaką arbatos poskoniui, – atskleidžia pašnekovė. – Ūkyje praleidau visą dieną, apžiūrėjau laukus, paragavau keturių skirtingų rūšių mačių. Arbata Japonijoje auginama labai nuošaliose vietose, kurias supa kalnai ir čiurlenantys upeliai. Tad buvo labai smagu pabėgti iš miesto šurmulio ir atsipalaiduoti.“

Antrasis ūkis, kurį aplankė A. Kavaliauskaitė, įsikūręs Šidzuokos prefektūroje, Hamamatsu miesto apylinkėse. Šis 500 m aukštyje plytintis ūkis priklauso jaunai šeimai, su kuria pašnekovė susipažino per pažįstamus. Jame iki šiol nebuvo lankęsis nė vienas turistas. A. Kavaliauskaitė pasakoja ūkyje apsilankiusi lietuviams svarbią dieną – Kovo 11-ąją. Tądien ūkio savininko žmona Kazuei Atsumi šventė savo gimtadienį. Tad, susėdus prie vaišių stalo, buvo paminėtos net dvi progos – ūkio bendraturtės ir Lietuvos gimtadieniai.

Pasak A. Kavaliauskaitės, ūkio savininkas Ryota Atsumi visai neplanavo užsiimti arbatos auginimu, nors ūkis priklausė jo tėvams. Vis dėlto, baigęs mokslus Tokijuje ir kurį laiką padirbėjęs didelėje įmonėje (tai Japonijoje laikoma didžiuliu prestižu), vyras prieš ketverius metus sugrįžo į gimtinę ir perėmė ūkį. Kadangi aplinkiniai arbatos ūkininkai sensta ir neturi kam perduoti savo laukų, R. Atsumi nusprendė imtis svarbios misijos ir perėmė dalį senųjų ūkių. Savo arbatos laukuose jaunasis ūkininkas nenaudoja jokių pesticidų ar herbicidų, tad arbata – išties organiška ir švelni, puikiai tinka lietuvio skoniui.

Laukai: Japonijoje A. Kavaliauskaitė aplankė vietinius arbatos ūkius, į kuriuos turistai retai įleidžiami. / A. Kavaliauskaitės asmeninio archyvo nuotr.

Vienuolių išmintis

Pasak A. Kavaliauskaitės, arbata pagal japonų mentalitetą yra kone dievų gėrimas. Į Japoniją iš Kinijos kartu su budizmu arbata atkeliavo dar VII a. ir iš pradžių buvo auginama tuometėje sostinėje Kiote aplink šventyklas.

„Anuomet arbatžoles tiesiai nuo krūmelių skabydavo ir kramtydavo dvasininkai. Jie pastebėjo, kad arbata padeda susikaupti meditacijai, išlikti budriam, bet nebūti dirgliam. Vėliau arbatos auginimo geografija išsiplėtė – šiuo gėrimu ėmė mėgautis ir plačioji visuomenė. Šiandien didžiausia arbatų augintoja Japonijoje yra Šidzuokos prefektūra, kurioje derlingos dirvos“, – atskleidžia ji.

Pašnekovės teigimu, tamsiai žalia, cigariukų formos japoniška arbata skiriasi nuo rusvos kiniškos, nes kinai arbatžoles kepina. Japonai arbatą išlaiko gyvą, todėl joje gausu naudingų medžiagų. Dėl šios priežasties japonišką arbatą geriausia suvartoti per metus, kol joje esančios veikliosios medžiagos aktyviausios.

„Arbatos krūmus japonai dažnai netgi uždengia nuo saulės, kad arbatoje išliktų daug aminorūgšties L-teanino. Tai priešinga medžiaga kofeinui, ji teigiamai veikia centrinę nervų sistemą, gerina miegą, apsaugo nuo Parkinsono ligos. Kadangi arbata turi ir šiek tiek kofeino, susijungę šie du faktoriai tonizuoja, bet ne iškart, o tolygiai per visą dieną. Žalioji japoniška arbata gali padėti numesti svorio, nes mažina alkio jausmą, skrandžio sulčių išsiskyrimą, reguliuoja blogąjį cholesterolį ir cukraus kiekį kraujyje. Be to, šioje arbatoje net 30 proc. veikliųjų medžiagų sudaro polifenoliai, turintys antioksidacinių ir saugančių nuo uždegimų savybių, – vardija A. Kavaliauskaitė. – Žinoma, arbata tikrai nėra magiškas, visas ligas gydantis vaistas. Tačiau tyrimai rodo, kad Japonijos prefektūrose, kuriose auginama arbatžolių, – net keturis kartus mažiau vėžio atvejų. Tad būtų protinga pasisemti išminties iš japonų, gerti žaliąją arbatą ir aprūpinti savo organizmą naudingomis medžiagomis, apsaugančiomis nuo įvairių ligų.“

A. Kavaliauskaitės asmeninio archyvo nuotr.

Arbata padėjo nepervargti

Pašnekovė pasakoja, kad Japonijoje žalioji arbata – populiariausias gėrimas. Nors kava taip pat paklausi, japonai jos namie neverda, o eina išgerti į kavinę. Vietiniams atrodo, kad, norint išsivirti kavos, būtina turėti kavos aparatą, kurio dauguma neturi. Iš anksto sumaltos kavos, kokia populiari Lietuvoje, Japonijoje niekas negeria.

Vasarą japonai mėgsta arbatžoles užpilti šaltu vandeniu ir pasigaminti arbatos gėrimo. Šį įprotį iš jų perėmė ir A. Kavaliauskaitė. Pasak pašnekovės, kadangi japoniška arbata yra šviežia, ją galima užpilti šaltu vandeniu net ir iš čiaupo, jei jis geros kokybės. Tada arbatą reikėtų palikti arbatinuke per naktį arba bent porai valandų.

„Ryte turėsite nuostabaus, gaivinančio gėrimo. Jo spalva bus tokia kaip įprastos arbatos, bet šiame gėrime bus mažiau kofeino, kadangi jam išsiskirti reikalinga aukštesnė temperatūra. Gėrimas puikiai gaivins, leis išlikti budriam, bet nestimuliuos taip stipriai kaip kava, nekels kraujospūdžio, nedidins širdies susitraukimų dažnio, neišvarys skysčių iš organizmo“, – tikina ji.

A. Kavaliauskaitė džiaugiasi, kad ši kelionė į Japoniją buvo kur kas lengvesnė nei praėjusios. Ankstesniais kartais pašnekovė į šią šalį vyko rugsėjį, kai vyrauja karšti orai. Kadangi Japonijoje netrūksta drėgmės, karštis ten kitoks nei Lietuvoje – jį kur kas sunkiau ištverti, o drabužiai tiesiog limpa prie kūno. Šįkart A. Kavaliauskaitė Japoniją aplankė kovo mėnesį, tad orai buvo dar gana žiemiški. Vis dėlto šaltuką buvo lengviau ištverti nei karščius.

Pasak pašnekovės, nors kelionė buvo intensyvi ir vargino laiko skirtumas, viskas vyko gana sklandžiai, pavyko pailsėti ir netgi numigti lėktuve.

„Manau, kad man padėjo japoniška arbata, kurią nuolat gėriau viešėdama Japonijoje, – šypsosi ji. – Arbatoje esanti aminorūgštis L-teaninas mažina stresą ir nerimą, gerina miegą. Tad galbūt dėl to pavyko užmigti lėktuve – to anksčiau niekada nebūdavo. Tikiu, kad būtent arbata man leido nepervargti kelionės metu ir su nauja energija grįžti į kasdienybę Lietuvoje.“



NAUJAUSI KOMENTARAI

Hm

Hm portretas
Japonės nieko nedirbdamos gauna sutuoktinio išmoka nuo pat santuokos pradžios, tai bepigu but išsišiepus, o vieniši bedarbiai gauna po 900eur pašalpos, su 1vaiku 1500eur. Ir prie tokios gerovės dar sugeba skųstis, kad dar jiems trūksta. O kainos maisto, kavinių ir rubų yra kai kas net pigiau nei Lietuvoje.

Aš portretas
Įdomesnis straipsnis jei parašytų kaip lietuvė nuvykus į tą šalį dirbo slauge ligoninėj arba kitą sunkų darbą, o čia nuvyko savaitei pasišypsojo, trumpam visi malonūs būna. Yra laikraščiai japonų su vertimu galima paskaityti, tai ne visi jie puikūs, ir dažniausiai rašo toks ir toks bedarbis tokių metų padarė ką padarė, ta prasme ten nusikaltusių asmenų ir jų profesijos nieks po inicialais neslepia kaip pas mus.

C

C portretas
Kodėl japonė prie svečių stalo sėdi su naktiniais po apačia golfą juodą užsivilkus, ar ten tokia mada naktinius ant viršaus užsidėti arba pižama? Kiek žinau ten yra gražių rūbų pirkti ir didelės nuolaidos būna gerų rūbų, bet kai kurios rengiasi keistai.
VISI KOMENTARAI 10

Galerijos

Daugiau straipsnių